Juozo Tumo-Vaižganto indėlis į lietuvių kultūrą

Atvira-integruota lietuvių kalbos ir istorijos pamoka „Kun. Juozo Tumo-Vaižganto indėlis į lietuvių kultūrą tautinio atgimimo ir knygnešystės laikotarpiu“

2019 m. rugsėjo  20 d.

PAMOKOS PLANAS

 

 Mokytojai

Lietuvių kalbos vyr. mokytoja Loreta Naujikienė ir istorijos vyr. mokytoja Rasa Dasevičienė

Dalykas, klasė, mokinių skaičius

Istorija, lietuvių kalba 6-8 klasei

Šeši 6-8 klasių mokiniai

Pamokos tema

 

„Kun. Juozo Tumo-Vaižgnto indėlis į lietuvių kultūrą tautinio atgimimo ir knygnešystės laikotarpiu”

Mokymosi uždaviniai

1.Mokiniai, remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, gebės apibūdinti tautinio atgimimo laikotarpį Lietuvoje, carizmo rusinimo politikos siekius .

2. Gebės diskutuoti apie knygnešių vaidmenį lietuviškos spaudos draudimo metu.

3. Apžvelgs Juozo Tumo-Vaižganto biografiją, visuomeninę ir kultūrinę veiklą, kūrybos faktus.

Metodai

Metodai ir būdai: įtraukiamoji paskaita, euristinis pokalbis, disputas, euristinė užduotis, savarankiškas darbas.

Priemonės

Istorijos vadovėliai,  pratybų užduotys, plakatai, žemėlapis, kompiuteris. Literatūra: Kazys Misius „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“, „Vaižganto žemė“. Animacinis filmukas „Valstybingumo raida“ (Įdomioji istorija),

Skaidrės apie knygnešius, J. Tumą – Vaižgantą, vaizdo medžiaga apie rašytoją, rašytojo portretas,

Mokinių pasirengimo lygis

Vidutinis

Mokinių motyvacija

Galimybė patiems apibūdinti laikmečio bruožus, padiskutuoti, susipažinti su jubiliejinių metų herojumi.

Noras dirbti su internetine medžiaga, stebėti skaidres.

Galimybė dirbant surinkti daugiau balų.

Mokomoji veikla

(pagrindinė pamokos dalis)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mokiniai atsakinėja, diskutuoja

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mokiniai stebi skaidres, klauso pasakojimo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mokiniai konspektuoja pagrindinius Vaižganto gyvenimo ir kūrybos faktus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mokiniai spėlioja

 

 

 

 

 

Mokiniams patinka šios pastabos, jie užsirašo

 

Mokiniai mokiniai turi atspėti, su kuo pašto ženkle Vaižgantas pavaizduotas, su kokiu draugužiu įamžinta rašytojo figūra naujajame paminkle Kaune.

Pabaigoje mokiniai skaito epitafiją Kaukui.

Mokinių  pasiruošimas darbui

 

Įvadas į naują pamoką: 

Mokiniai prisimins, ką jau žino iš šios temos

 

Temos skelbimas, uždavinių pristatymas.   

 

Pamokos eiga:

Mokytoja mokiniams užduoda klausimą: „Kas yra laisvė ir nelaisvė?“ Mokiniai diskutuoja, reiškia savo nuomonę.

Toliau istorijos mokytoja pasakoja apie spaudos draudimą, perskaito įsakymą.


II. Spaudos draudimo įsakymas.

Štai taip ir nutiko mūsų Lietuvai prieš 158 metus. Mūsų šalį užėmė kita šalis ir išleido naują įsakymą: "Dėmesio, dėmesio! Nuo šiol jūsų šalyje draudžiame turėti, skaityti ir spausdinti lietuviškas knygas. Pasirašo M. Muravjovas". (Žinoma, 1864 m. spaudos draudimo įsakymų ir potvarkių tekstai buvo išsamesni ir apėmė ne tik spaudos, bet ir lietuviškų mokyklų uždarymą, bei apribojimus katalikiškam tikėjimui,). Paklausti mokinių, ar mėgsta skaityti knygas? Padiskutuoti, ar sunku būtų neturėti nei vienos knygos. Pastebėti, kad knyga yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Knygose užrašome daug dalykų - šalies istorija, dainos, pasakos, aprašomi žymių žmonių gyvenimai. Juk net ir Dievas savo Žodį mums paskelbė knygos forma - Biblija. Tad knyga yra labai svarbus įrankis. Vadinasi, Lietuvą okupavę žmonės buvo labai gudrūs. Jie teisingai galvojo - jei uždrausim knygą, žmonės greit pamirš savo kalbą ir savo šalies istoriją, tuomet išmoks skaityti ir kalbėti nauja kalba... ir taip Lietuva taps Rusijos imperijos dalimi. Štai kaip buvo sumąstę Lietuvą okupavę užpuolikai.

 

III. Demonstracija su žemėlapiu.

Dabar kai vaikai grubiai supažindinti su to meto šalies politine padėtimi, reikėtų kažkaip pavaizduoti patį spaudos draudimo reiškinį. Kai šiais laikais esame apsupti daiktų ir nėra nieko, ko negalėtume įsigyti, vaikams sunku suprasti spaudos draudimo fenomeną. Todėl ant žemėlapio su paruoštomis pastatų, žmogeliukų, mašinų figūrėlėmis dėlioju šių laikų vaizdą.

Atkreipti vaikų dėmesį į Lietuvos sienas, apvedžioti jas pirštu. Demonstruoti ir paaiškinti: "Viduje yra Lietuva, čia spausdinti knygų negalima. Štai čia (parodyti teritoriją už sienų) yra ne Lietuva - čia spausdinti knygas galima. Tačiau, kaip gi jas pargabenti į Lietuvą?". Parodyti mokiniams Tilžę, paaiškinti, kad čia buvo spausdinamos lietuviškos knygos, bet pernešti jas per sieną buvo neįmanoma, nes sienas saugojo to meto policija - žandarai (sudėlioti figūrėles ant žemėlapio).

Pasienio žandarai

Kažkas knygas per sieną turėjo pernešti slaptai. Gal mokiniai jau žino, kaip vadinosi tokie žmonės?

Leisti vaikams paspėlioti. Jei neatspėja, pasakyti: knygnešiai (tie kurie knygas neša). Figūrėlėmis parodyti vaikams, kaip knygnešiai iš spaustuvės prisikrauna maišą knygų ir jas gabena į Lietuvą, išnešioja po kaimus, dvarus. Paaiškinti mokiniams, kad knygnešių darbas buvo labai pavojingas. Jie buvo labai narsūs vyrai ir moterys, kad knygas gabendavo ir per lietų, ir per audrą, ir kai būdavo šalta, ir kai būdavo karšta. Ir netgi tuomet kai skaudėdavo pilvą ar koją, ar galvą. Net ir tuomet kai sirgdavo ir kai turėdavo temperatūros. Knygnešius persekiojo ir gaudė žandarai, juos bausdavo, tačiau jie ir toliau drąsiai nešiojo ir platino lietuviškas knygeles tėveliams ir jų vaikams (tokiems, kaip jūs... tik prieš šimtą metų). Knygnešiai netgi jungėsi į taip vadinamas knygnešių draugijas, nes drauge knygas platinti yra drąsiau ir smagiau.

IV. Knygnešiai.

Aš paaiškinu, kad Jurgis Bielinis buvo pats drąsiausias ir žinomiausias Lietuvos knygnešys

Vaikams papasakojame kelias istorijas iš Bielinio gyvenimo.

Pirma istorija. Vieną kartą Bielinis turėjo pernešti knygas per sieną. Jis paprašė draugo pagalbos. Naktį draugas turėjo tupėti laukuose netoli sargybos (ten kur Jurgis turėjo kirsti sieną iš Tilžės į Lietuvą). Jis turėjo išgirsti Jurgio signalą (suūbauti kaip pelėda) ir po signalo bliaudamas kaip avis bėgti per pievas. Planas pavyko: sargybinis pagalvojęs, kad per siena gabenama avių kontrabanda pasileido bėgti paskui tą bliaunantį draugą, o Bielinis ramiausiai su knygomis perėjo sieną.

Antra istorija. Bielinį sugavo. Bet taip nutiko, kad niekas jo nepažino (laimei, kad tais laikais nei interneto, nei ieškomų nusikaltėlių duomenų bazės nebuvo). Ištampė jį po visokius valsčius, tačiau niekas jo taip ir nepažino. Aplankę visus kaimo tardytojus, nusprendė vežti į miestą. Bielinis žino, kad mieste jį tikrai pažins, todėl nusprendė sprukti. Ir štai guli naktį vienmarškis tardytojo troboje. Šalia miega sargybinis. Bielinis galvoja: "Arba dabar, arba niekada". Koks buvo vienmarškis atsistojo ir išlėkė į viduržiemio naktį. Basas lėkė per sniegus iki artimiausio upelio. Įbridęs į ledinį vandenį tris kilometrus bėgo iki draugų sodybos Ten draugai jį aprengė, pasodino ant arklio ir Bielinis vėl išlėkė Tilžės link - tęsti savo darbo.

Trečia istorija. Bielinis grįžo į gimtinę aplankyti šeimos. Kažkas įskundė. Sėdi Bielinis savo troboj ir mato pro langą: susikibę rankomis į grandinę vyrai iš visų pusių apsupę trobą. Niekur nebepaspruks. Greit sugalvojo planą: įlindo į pečių, žmona malkomis užkrovė ir įėjus žandarams ėmė kurti ugnį. Žandarai visą trobą apvertė, bet niekur Bielinio neradę išėjo.

 

VI. Paskutiniai pastebėjimai.

Lietuviškos spaudos draudimas tęsėsi 40 metų. Tai labai daug. Tai kelios vaikystės. Tai užbaigta mokykla ir netgi universitetas. Tai pakeista ne viena profesija. Kai kam - tai ištisa amžinybė. Tačiau ar galite įsivaizduoti - Lietuva nepasidavė, išsaugojo savo kalbą, savo istoriją ir spausdintą knygą. Už mūsų laisvę ir mūsų kalbą buvo sumokėta milžiniška kaina. Per 40 metų į žandarų rankas pakliuvo ir sunkiai nukentėjo apie 3000 su knygų platinimu susiję asmenų (įvairiausių žmonių nuo ūkininkų iki daktarų, mokytojų, politikų, aukštuomenės atstovų). Tiesa, daugelis platinusių knygas į žandarų rankas nepakliuvo, todėl tikslus dirbusiųjų skaičius nėra žinomas. Per 40 metų į Lietuvą buvo atgabenta apie 5mln. lietuviškų knygų, žurnalų ir kitokių leidinių. Iš šios gausybės žandarams pavyko konfiskuoti tik kelis procentus. Supratę, kad knygos visgi kažkaip patenka į žmonių namus ir negalėdami sučiupti drąsiųjų knygnešių, pavergėjai visgi turėjo atšaukti spaudos draudimą - 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas. Dar po keliolikos metų Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Taigi, kodėl mes pasirinkome knygnešius? Nes būtent ant jų pečių subrendo ir buvo išnešiota laisvės viltis. Tai jiems mes turime būti dėkingi, kad kalbame lietuviškai ir skaitome lietuviškas knygas. Gali būti, kad be knygnešių ir nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos ir galbūt šiandien Lietuva atrodytų visai kitaip.

 

Lietuvių kalbos mokytoja priminė, kad apie pastaruoju metu dažnai kalbama apie Juozo Tumo – Vaižganto 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, minėsimą rugsėjo 22 d. Kuo ir šiandien mums  patraukli Vaižganto asmenybė, kuo žavi jo visuomeninė veikla, kuo svarbi ir aktuali kūryba? Juozas Tumas-Vaižgantas – viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, savo energija, optimizmu ir tolerancija pelnęs didžiulį populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Jo asmenybei pagerbti 2019-ieji paskelbti Vaižganto metais.

Mokytoja pristatė, koks buvo Vaižgantas: rašytojas, gerbiamas, mylimas žmogus, klasikas, žmogus, kuriuo galime didžiuotis, sekti jo pavyzdžiu. Buvo labai stiprus kunigas, labai geras dvasininkas. Labai tyros, angeliškos sielos žmogus, labai kuklus ir kartu didingas, spinduliuojantis amžinybę. Atrodė nesuvaldomai jaunas, atrodė, kad neįmanoma užgauti tokio žmogaus, jis tarsi virš tavęs pakyla ir kartu patraukia su savimi. Naujų talentų, „deimančiukų“ ieškotojas.

Apžvelgė rašytojo biografiją, jungdama biografijos faktus su istoriniais įvykiais. Lietuvių kalbos mokytojos aiškinimas persipindavo su istorijos mokytojos pateikiamais faktais ir jų iliustracijomis. Mokytoja pabrėžė Vaižganto visuomeninės veiklos platumą: Žinomas Lietuvos rašytojas, lietuvių literatūros istorikas, literatūros istorikas, kritikas, spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas, vienuolis pasaulietis. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje, mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją.1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į laikraštį Žemaičių ir Lietuvos apžvalga “. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą. 1895 m. dėl konflikto su kunigais ir dekanu E. Roppu perkeltas vikaru į  Mosėdį Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose, nuolat buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą dėl savo nepatogių politinių pažiūrų.1907-1911 gyveno Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių “ redakcijoje, buvo išvykęs į Ameriką, dirbo Rygoje, „Rygos garso" redakcijoje.

1915 m. pakviestas į Petrogradą, vienas Lietuvių draugijos nukentėjusios dėl karo šelpti veikėjų. Čia įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. persikėlė į Kauną. 1920 m. redagavo laikraštį „Tauta“, 1921–1922 m. tęstinį žurnalinį leidinį „Mūsų senovė“. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras, pirmasis jos pirmininkas. 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją ir 1921–1924 m. jai vadovavo.

Mokytoja iškėlė klausimą: „Ar žinote, mokiniai, kodėl Vaižgantas pražilo per vieną naktį?

Leido „Tėvynės sargo“ žurnalą lietuvių kalba, palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. Brolis Jonas gabeno lagamine žurnalus, jį suėmė caro žandarai. Brolis kalėjo 5 metus kalėjime. Vaižgantą patį suėmė, bet neuždarė į kalėjimą. Pražilo per vieną naktį. Knyga ir Tauta jam buvo didžiausia meilė. Jis turėjo labai daug knygų. Po šio paaiškinimo istorijos mokytoja įsiterpia su pasakojimu apie knygnešius. Mokiniai skaito Vaižganto atsiminimus.

Mokytoja siūlo mokiniams atspėti, kiek jis galėjo turėti knygų. Mokiniai garsiai skaito jo testamentą. Mokytoja apibendrina: Knyga ir Tauta jam buvo didžiausia meilė. Jis turėjo labai daug knygų. Mylėjo visus žmones ir Dievą. Pasaulį paliko be jokio sielvarto šešėlio, be jokio gailesčio. Nors visų kritikuotas, neturėjo jokių priešų. Kaip žmogų – kūrėją Vaižgantą taikliai apibūdino Balys Sruoga: „Universalus Vaižgantas kaip Viešpaties diena.“

Pereina prie Vaižganto kūrybos apžvalgos: Apysaka „Dėdės ir dėdienės“: nuostabi meilės istorija. Apie meilę, kuri negalvoja apie save, kuri nereikalauja nieko sau, dovanoja viską kitam, meilė, kurią sunku suprasti racionaliu protu. Kuri kitą žmogų išaukština iki žvaigždžių. Lietuviškas himnas meilei, kaip „Giesmių giesmė“. Vaižgantas – meilės ir šviesos nešėjas. Vaižgantas bus visada aktualus, nes aprašo amžinąsias vertybes.

Kiekviena žmogiška vienatis turi savo tikslą: meilę, kūrybą, laisvę. Bet kuris menas yra grožis. Kiekviename kūrinyje daugybė dėmesio kiekvienam žmogui, augalui, gyvūnėliui. Apysakos „Rimai ir Nerimai“, „Nebylys“, romanas „Pragiedruliai“. Vaikams –„Mikutis gamtininkas“, „Valiulio pasaka“, „Vaizdai“.

Mokytoja pabrėžia, koks buvo vaižgantiškas požiūris į gyvenimą: Savo sielos srityje dažnai mes esame viešpačiai, tik turime susitvarkyti savo vertybes. Buvo begalinis optimistas.

Nors jūsų gyvenime labai sunkus laikotarpis, pasakytų, kad iškęskite, paauginkite save, savo šešėlius patys sukuriame stovėdami prieš šviesą, kuri yra Dievas.

Lietuva jam buvo Dievo kraštas.

Mokytoja kalba, kaip buvo įamžintas Vaižganto atminimas:

Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte (Anykščių rajonas) jau 22 metus veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, įkurtas Kunigiškių kaime buvusios pradžios mokyklos pastate. Šią mokyklą lankė ir Vaižgantas, vėliau mokykla vadinosi kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Vaižganto muziejus, Ustronės sodyba, Panevėžio raj. Vaižganto memorialinis butas-muziejus, prie Vytauto bažnyčios, Aleksoto g. 10, Kaunas.

2019 m. išleidžiamas pašto ženklas, pastatytas paminklas Kaune.

Mokymosi rezultatų įsivertinimas

Mokiniai  pasitikrins ką išmoko, t.y. atsakys teisingai į mokytojų klausimus.

Namų darbų skyrimas

Istorija: vadovėlio užduotys, užduotys pratybose.

Lietuvių kalba: parašyti rašinėlį „Kuo mums svarbios Vaižganto gyvenimo vertybės“ arba „Vaižgantiškas požiūris į gyvenimą“.

Įvertinimas

Formuojamasis, kaupiamasis.

Paskatinama už aktyvumą.

 

 

Atnaujinta: 2019-11-28