,,O kartą aš iki vakaro išbuvau prie upės, užsižiūrėjęs į nuskendusius debesis. Jie buvo balti, išdraikyti, ir žydrose jų properšose aš mačiau savo paties mintis, liūdnas ir nereikalingas... Ąžuolų viršūnės dar tebedegė saulėje, tik upės slėnis jau buvo juosvas. Po smakru tebejutau šiltą smėlį. Man pasirodė, kad kažkas – tylus ir didelis – guli po ąžuolais šalia manęs. Gal tas gražus vasaros vakaras….”

R.Granauskas

Prieš pamoką dvejojau, ar šiandien pasikartosim gramatiką, ar skaitysim nuostabiai gražų R.Granausko kūrinį ,,Kai šlama ąžuolai“. Vos pamačiau, kam pamoka (ligoninėje vaikai juk keičiasi)  – trapiai jautriai ligoniukei, kurią mokiau ir akivaizdžiai spalio mėnesį (į tą ligoninės skyrių jaunuoliai grįžta dažnai po daugybę kartų) taigi vos pamačiau tą mergaitę, iš karto apsisprendžiau. R.Granauskas! Tai buvo viena mieliausių pamokų. Už lango man šlamėjo liepos, o R.Granausko pasakojime ąžuolai.…

Jau senokai laikausi nuomonės, kad literatūros kritikai recenzijas rašo veikiau sau, nei skaitytojams. Tad literatūros vadovėlių tiesiog nebeskaitau. Kūrinius reikia skaityti pačiam, pačiam juos išjausti, pamatyti, juose pasivaikščioti, kai ką ir nepaliečiant paliesti...Kaip gera buvo neskubiai eiti kartu su pasakotoju. Išgirsti, kaip ,,mėnesiena vos girdimai čeža parko pušyse“, paklaidžioti ,,rainais nuo šešėlių takais“. Mano subtilioji gimnazistė puikiai jautė visus žodžius ir jų reikšmes ir tai taip džiugino, nes pastaruoju metu teko susidurti su atvejais, kai gimnazijų mokiniai nesupranta, ką reiškia ,,čežėti“, kas tas ,,rainas“, ,,tyvuliuoti“ ir netgi nemokėjo paaiškinti žodžio ,,naivus“ reikšmės. Gerokai stebina ir liūdina tas faktas, kad vaikams vis sunkiau skaityti lietuvių literatūros klasiką, kurios kalba sklandi, turtinga...

R.Granausko apsakymą perskaitėme besigrožėdamos pasakojimo subtilumu. Ankstyvos jaunystės prisiminimas lyg reto, tyro grožio perlas, paslėptas po smėliu ir vieną dieną atsargiai ištrauktas į dienos šviesą...

Tad šiandien pirmoji pažintis su R.Granausko kūryba tai mergaitei. Ir kai išėjau pas savo švendres po darbų, kai vėjas judino jas, o šios savu ritmu lingavo vėjyje ir vandeny, ir debesyse.... pamaniau, kad pasaulio pažinimas prasideda nuo, anot R.Granausko, sudėtingai paprastų klausimų.

Tad kodėl, kai pučia vėjas, visos švendrės siūbuoja, siūruoja, linguoja kiekviena vis kitaip?....

                                                   Daiva Mažiulytė